Archyvas

Lapkritis 2017
P A T K P Š S
« Vas    
 12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930  

Istorija

Tikras samurajus nuo mažens buvo mokomas: „jei gali rinktis – gyventi ar mirti, nedvejodamas pasirink mirtį“. Tai pasiteisino kruvinų pilietinių karų epochoje… Tačiau jau XVII amžiuje, suvienytoje Japonijoje įsiviešpatavus taikai, kaip iš gausybės rago pradėjo rastis daugybė kardo valdymo stilių (jap. ryu).

Kiekviena mokykla pretendavo į „geriausios“ ir „nenugalimiausios“ vardą. Kiek tai buvo tikrovės, o kiek reklamos, atskiro pokalbio tema. Aišku viena: kai fechtuotojui tapo nebūtina kovoti mūšio lauke, o tik ginti savo garbę dvikovose, pasikeitė ir fechtavimo taktika. Užuot puolus, pakakdavo išlaukti, kol priešas praras budrumą, o tada… Toks „išlaukimo“ metodas tapo vėlesnio (ir dabartinio) kendo pagrindu.

Senoji kardo klasika - Yagyu shinkage stilius.

Kendžitsu (剣術,  praktinis fechtavimasis) tapo kendo (剣道,  kardo menu) ne per vieną dieną. Sunkiais mediniais treniruočių kardais (bokenais) netgi treniruotėse kovoti buvo ne ką mažiau pavojinga, negu tikrais kardais. Bandant išvengti traumų. Galimi du keliai:

  • Apriboti fizinį kontaktą. Daugelis „norinčių būti samurajais“ ko gero nežino, jog senuosiuose stiliuose praktiškai vienintelis mokymosi metodas – katos, kurias reikia „iškalti“nieko nekeičiant.
  • Vietoj kardo naudoti ne tokį pavojingą jo pakaitalą. Taigi ne toks pavojingas įrankis ir apsauginės priemonės leidžia varijuoti ir pajausti kontaktą bei technikų efektyvumą.

Tinkamiausias pasirodė šinajus (jap. shinai) – kardo pakaitalas, padarytas iš kelių bambukinių atraižų, kuris amortizuodamas sugerdavo dalį smūgio energijos.

Manoma, kad pirmasis šią naujovę maždaug apie XVI a. vidurį įteisino Hikida Bungoro, taip pat įkūręs savo vardo fechtavimo stilių – Hikida kage ryu.

Maždaug po šimto metų Gorodayu Abe pavartoja terminą „Kendo“, norėdamas pabrėžti, kad kardas gali būti ne tik instrumentas žudymui, bet ir įrankis vidiniam tobulinimuisi. Tačiau tai ilgą laiką taip ir liko daugiau filosofine kategorija, o ne kovos meno rūšies pavadinimu. Tai, kas oficialiai buvo pavadinta kendo tik XX a. pradžioje, dažniau buvo įvardijama kaip gekkendžitsu arba tiesiog gekken. Beliko tik dar patobulinti apsauginius šarvus, kol jie pamažu įgavo dabartinį pavidalą. Prie to ypač prisidėjo vieno fechtavimo stiliaus Itto ryu atšaka. Jau XVIII a. pabaigos gekken fechtuotojas, stojęs dabartinių kendo kovotojų rikiuotėn, ne iš karto būtų pastebėtas. Na, nebent išduotų tuomet madinga dryžuota hakama – plačios samurajiškos kelnės…

XIX a. viduryje, Japonijai pasukus vesternizacijos keliu, samurajų luomas tapo panaikintas. Kad kardo menas neišnyktų, jį reikėjo pritaikyti prie pakitusių sąlygų.

1873 m. Sakakibara Kenkichi suor­ga­ni­zuoja didelę viešą gekken demons­tra­ciją. Tai buvo stimulas tam, kad spor­tizuotas fechtavimas taptų pripažin­tas kaip užsiėmimas „nacijos moraliniam tobulinimui“. Kad ir ką kalbėtų kendo priešininkai (o kalbėjo jie tai, kad, skirtingai nuo kendžitsu, jis sunkiai pritaikomas dvikovoje tikrais kardais), reikia pripažinti, kad „nepavojingas“ šinajus neleido nunykti ir tikro kardo tradicijai. 1919 m. autoritetingiausia to meto kovinių menų sąjunga Dai Nippon Butoku-kai pakeitė pavadinimus gekken, džiudžitsu ir kyudžitsu į kendo, dziudo ir kyudo ir patvirtino juos esant klasikiniais šiuolaikiniais kovos menais (gendai budo) valstybiniu mastu. Kendo tapo “dabartine kardo valdymo realybe”.

Draugai

Žymos

Lankytojai

Free counters!

Kova negatyvizmui!